IP mokykloms ir pedagogams

Teorinės prielaidos
Individualiąją psichologiją pedagogikoje praktiškai pradėjo pats Alfredas Adleris, kuris pabrėžė mokytojo vaidmens svarbą vaiko raidai. Dar 1931 m. jis rašė:
„Todėl nėra kitos išeities, kaip tik apmokyti mokytojus suprasti ir padėti vaiko vystymuisi mokykloje. Tai buvo didelė dalis mano darbo; ir aš tikiu, kad daug Vienos mokyklų yra pralenkusios kitas.“
Edukacinėje srityje įgyvendinant individualiosios psichologijos teorines nuostatas, svarbus Rudolfo Dreikurso vaidmuo. Tęsdamas Adlerio idėjas, Dreikursas akcentuoja mokytojo nuostatų, emocijų, asmenybės savybių svarbą kuriant klasės atmosferą, užtikrinant drausmę klasėje bei sudarant galimybę akademiniams pasiekimams. Jis atkreipia dėmesį, kad tai, kaip mokytojas reaguoja į vaiko elgesį, priklauso nuo jo paties gyvenimo stiliaus, – „unikalaus, vienijančio asmenybės bruožo, modelio, pagal kurį mes gyvename“ (Dreikurs, 1968).
Netinkamas vaikų elgesys klasėje aiškinamas vadovaujantis teleologiniu principu ir akcentuojamos ne šio elgesio priežastys, bet tikslai. Vienas iš būdų mokytojui suvokti netinkamą vaikų elgesį – tai pastebėti savyje kylančius jausmus: dėmesio tikslas kelia susierzinimą, galios tikslas kelia pyktį, keršto tikslas kelia norą įskaudinti, bejėgiškumo jausmas kelia bejėgystę. Pagrindinis būdas išvengti netinkamo vaikų elgesio – tai užtikrinti, kad šis elgesys nepasiektų keliamo tikslo (pvz., vaiko netinkamas dėmesio siekis nesulauktų mokytojo pastabos), o tam reikia keisti ne tik elgesį, bet ir kylančias emocijas bei jų raišką.
Dreikursas pastebėjo, kad suaugusiems, kurie akcentuoja demokratišką problemos sprendimą, pagrįstą abipuse pagarba, dažniausiai geriau sekasi paveikti vaiko atsakomybės jausmą ir savidrausmę nei tiems, kurių požiūris yra autoritarinis ar atlaidus, todėl skatino ir ugdė demokratinį mokytojų vadovavimo stilių: išlaikantį ribas, pagrįstą nuoširdžiu santykiu su vaikais, skatinantį vidinę mokinių motyvaciją, įtraukiantį juos į sprendimų priėmimą.
Individualiosios psichologijos krypties autoriai pabrėžia mokytojų savęs pažinimo ir apmokymo svarbą, o tai įgalintų juos kurti demokratišką atmosferą klasėje ir lygiavertį santykį su mokiniais. Mokytojai, kurie įgyja daugiau žinių bei įgūdžių atpažinti, kokie gali būti netinkamo vaikų elgesio tikslai, suvokia savo reikšmingą vaidmenį stiprinant netinkamą vaikų elgesį.
Mokytojų emocinės sveikatos stiprinimas
Mokytojas profesinėje veikloje beveik neišvengiamai susiduria su tokiais emociniais iššūkiais, kaip, ko gero, nė vienos kitos profesijos atstovas. Tačiau dabartinėje Lietuvos švietimo sistemoje psichologinis pedagoginio darbo aspektas dažnai lieka nepamatytas, emociniai sunkumai – nelegalizuojami, ir pagalbos priemonių mokytojui svarba lieka neįvardinta.
Mokytojo profesijai keliama labai daug lūkesčių. Visi tarsi jaučiasi turį teisę kažko tikėtis ir vertinti. Šalia to, kad yra labai daug lūkesčių bei vertinimo, mūsų švietimo sistemoje yra mažai resursų. Poreikiai, su kuriais susiduria mokyklos (tiek vaikų ugdymosi, tiek socialiniai, tiek emociniai), viršija galimybes. Nei finansinių, nei kompetencijos, nei žmogiškųjų išteklių nėra tiek, kiek reikia. Ir mokytojas dažnai lieka vieninteliu tokios situacijos liudytoju, ir ne tik liudytoju, bet ir dalyviu, kuris turi „kažkaip susitvarkyti“. Todėl mokytojo profesijai būdingas didžiulis emocinis pažeidžiamumas.
Psichologinė pagalba mokytojo darbe turėtų būti norma. Situacijų jautrumas būna per didelis. Kognityvinis, sąmoningas suvokimas neatlaiko emocinės įtampos. Šitas darbas per daug asmeniškas, neįmanoma jo atlikti neįdedant širdies, o ten, kur širdis, ten ir jautrumas. Psichologinė pagalba pati savaime nėra problemų sprendimas. Psichologinė pagalba yra būdas įgalinti žmones spręsti jas patiems. Tai padrąsinimas, nuraminimas, liudijimas, išbuvimas su sunkiais jausmais kartu, bendra išeičių paieška. Psichologinė pagalba yra santykis. Santykis, kuriame patiriamas pažeidžiamumas. Todėl psichologinę pagalbą gali būti sunku priimti.
Tačiau patirtis liudija, kad tie, kurie drįsta pasiimti, gauna didelę naudą. Pedagogų supervizinė pagalba, individualiosios psichologijos kontekste, pirmiausia remiasi prielaida, kad už santykį su vaikais atsakomybę turi prisiimti suaugęs. Tai yra suprasti, kas su juo vyksta, kokias jautrias vietas paliečia mokiniai, kokias reakcijas sukelia. Tada atsiranda galimybių stiprinti savo atsparumą ieškant naujų resursų susitvarkyti su kylančiais sunkumais klasėje.
Vaikų socialinių emocinių kompetencijų ugdymas
Svarbi pagalbos mokykloms forma yra ir vaikų bei paauglių socialinių bei emocinių gebėjimų stiprinimas. Individualiosios psichologijos teorija pagrįsta vaikų ir paauglių socialinių bei emocinių kompetencijų ugdymo programa SEKU nuosekliai įgyvendinama mokykloje „Pažinimo medis“.
Čia akcentuojamos pagrindinės Adlerio idėjos kaip lygiaverčio santykio ir bendrystės jausmo, priklausymo grupei svarba. Atėję į mokyklą (darželį), vaikai patenka į tam tikrą grupę, kuri yra visuomenės atspindys. Joje vaikai mokosi jaustis jos dalimi, bendrauti ir bendradarbiauti, būti išgirsti ir išsakyti savo mintis, pasijusti vertingi, rasti drąsos atskleisti savo netobulumą. Visa tai vyksta naudojant tam tikrus įrankius: žaidimus, psichodramą, diskusijas, klasės atmosferos analizę ir panašiai. Per juos auginama savivertė ir pasitikėjimas savimi, vaikai skatinami save priimti ir atskleisti, o kartu savaime ugdosi ir akademinėje srityje svarbūs dalykai, tokie kaip komandinis darbas, aktyvaus klausymo įgūdžiai, laiko valdymas ar finansinis raštingumas ir pan. Į socialinių įgūdžių formavimą gali būti įtrauktos bet kurios bendrosios kompetencijos.