Alfredo Adlerio gyvenimas ir teorija

Alfredas Adleris (1870–1937) – austrų gydytojas, psichiatras, individualiosios psichologijos krypties kūrėjas. Gimė netoli Vienos 1980 m. vasario 7 d. Jo tėtis Leopoldas Adleris – Vengrijos žydas, mama – Pauline Beer, austrė, užaugusi turtingoje javų ir vaisių pirklio šeimoje.

Adleris laikomas bendruomeninės psichologijos pradininku. Jis kūrė psichologinę mokyklą, kurios dėmesys buvo skirtas socialiniam gyvenimui, prevencijai ir visuomenės gerovei. Adleris akcentavo lygiavertiškumo, pilietinių teisių bei abipusės pagarbos ir demokratijos plėtrą kaip vertybinį pagrindą. Jis įsteigė vaikų pagalbos centrus, buvo vienas iš šeimos ir grupių konsultavimo pradininkų, pedagogų bei plačiajai visuomenei skirtų psichologijos mokymų pionierius. Šiais bei kitais būdais pats reikšmingai prisidėjęs ir parodęs kelius, kaip galima toliau stiprinti visuomenės psichologinę gerovę.

„Kiekvienas žmogus siekia svarbos, bet žmonės visuomet suklysta, jeigu nepripažįsta, kad jų asmeninis reikšmingumas slypi indėlyje į kitų gyvenimus.“ (A. Adleris)

Adlerio teorija pabrėžia kiekvieno žmogaus įgimtą gebėjimą bei poreikį priklausyti, kurti santykį, rasti vietą šiame pasaulyje tiek imant, tiek duodant. Šis įgimtas potencialas, IP teorijoje vadinamas socialiniu interesu arba bendrystės jausmu, išsiskleidžia tiek, kiek vaikui ankstyvoje vaikystėje yra palanki artimiausia aplinka. Tuo tarpu sunkūs vaikystės išgyvenimai formuoja menkavertiškumo jausmus, kurių neištverdamas vaikas kelia sau pranašumo tikslus. Tarp šių dviejų motyvacinių jėgų juda žmogaus gyvenimas iš minuso į pliusą tik jam būdingu unikaliu, individualiu būdu, vadinamu gyvenimo stiliumi.

Būdamas ketverių-penkerių metų Adleris sunkiai susirgo plaučiu uždegimu. Suaugęs jis aprašo savo ankstyvąjį atsiminimą: nugirstą mamos pokalbį su gydytoju, kai jis jai sakęs, kad jau nelabai ką galima padaryti ir reikia ruoštis blogiausiam. Tuo metu, pasak Alfredo, jis nusprendė siekti trijų dalykų: išgyventi, tapti gydytoju ir būti geresniu gydytoju už tą, kuris negalėjo padėti.

Adleris išgyveno ir tapo gydytoju. Geresniu ar blogesniu – jau kitas klausimas, bet kad garsesniu – tai tikrai. 1895 m. jis baigė Vienos universitetą ir pradėjo medicininę praktiką iš pradžių kaip oftalmologas, vėliau kaip bendrosios praktikos gydytojas. Jis dirbo Vienos priemiestyje, šalia pramogų parko ir cirko, o jo pacientai buvo cirko artistai, pasižymintis neįprastomis fizinėmis stiprybėmis ir silpnybėmis. Manoma, kad tuo laikotarpiu Adleris suformavo savo idėjas apie menkavertiškumą ir pranašumą. Matydamas, kaip žmogaus kūnas, susidūręs su fiziologiniu sunkumu, tarkim, prasta rega, kompensuoja jį išvystydamas kitą, pavyzdžiui, klausą, Adleris iškėlė prielaidą, kad tai turėtų tikti ir žmogaus psichikai.

„Individualioji psichologija prasideda nuo vaiko menkavertiškumo jausmo supratimo. Šis jausmas sukelia visas galias, ištisą psichologinį judėjimą, ieškoti kompensacijų ir stumtis ta kryptimi.“ (A. Adleris)

Studijų metais Adleris sutiko Raisą Epštein – išsilavinusią Rusijos žydę, atvykusią į Vieną studijuoti, pasižyminčią feministinėmis ir socialistinėmis idėjomis. Kartu jie užaugino keturis vaikus – Valentiną, Aleksandrą, Kurtą ir Korneliją. Ir visą gyvenimą kūrė įtemtą permainingą, bet kartu artimą ir tikrą tarpusavio santykį.

1907 m. Adleris pradėjo bendrauti su Zigmundu Froidu. Pirmieji jų pažinties metai pasižymėjo vaisingu bendradarbiavimu, padėjusiu pagrindus psichoanalitiniam judėjimui. Bet vėliau idėjos išsiskyrė – Froidui sunku buvo pripažinti kai kurias Adlerio idėjas, ypač susijusias su socialinio ryšio svarba asmenybės vystymusi. Adleriui, ko gero, buvo sunku priimti Froido autoritetą. Šiame santykyje jis siekė lygiavertiškumo, kurio svarba neatskiriama tiek nuo Adlerio teorijos, tiek nuo jos taikymo konsultuojant, tėvystėje, pedagogikoje, organizacijose ir visur kitur.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame tarnavo karo gydytoju, Adlerio profesinė veikla sėkmingai vystėsi. Jis steigė pagalbos vaikams centrus, pradėjo savaitės trukmės viešą suaugusiųjų švietimo kursą „Žmonių pažinimas“. Skaitė paskaitas Europos ir JAV universitetuose, kuriuose sėkmingai pristatė savo socialinio intereso arba bendrystės jausmo (gemeinschaftsgefühl) koncepciją.

„Šis jausmas išlieka visą gyvenimą, jis įgauna įvairių atspalvių, kartais lieka ribotas, kartais išauga ir apima ne tik šeimos narius, bet ir giminę, tautą, visą žmoniją. Jis gali peržengti net ir šias ribas, apimti gyvūnus, augalus, negyvus daiktus, kosmosą.” (A. Adleris)

Austrijoje pradėjus plisti antisemitinėms nuotaikoms, Adleris su šeima emigravo į JAV, kur toliau sėkmingai tęsė profesinę veiklą. Adleris mirė 1937 m. – tais metais jis keliavo po Europą ir skaitė viešas paskaitas – širdies smūgis jį ištiko Airijoje Aberdyno universitete per rytinį pasivaikščiojimą, pakeliui į ligoninę jo gyvybė užgeso.

Parengta pagal „About Alfred Adler (https://www.adler.edu/alfred-adler-history/)